Penktoje temoje minėjome, kad prausimas yra gera proga apžiūrėti odą ir pastebėti pirmuosius pragulų požymius. Pragulos yra viena dažniausių ir skaudžiausių gulinčių pacientų komplikacijų. Jos sukelia stiprų skausmą, infekcijas, ilgina gydymą, o sunkiais atvejais gali kelti grėsmę gyvybei. Didžiosios dalies jų galima išvengti, ir būtent slaugytojo padėjėjo kasdienis darbas čia yra lemiamas. Šioje temoje išsiaiškinsime, kaip atsiranda pragulos, kur jos dažniausiai susidaro, kaip atpažinti ankstyvus požymius ir kaip jų išvengti.
Kas yra pragula
Pragula yra odos ir po ja esančių audinių pažeidimas, atsirandantis dėl ilgalaikio spaudimo, dažniausiai ten, kur kaulas yra arti odos paviršiaus. Kai žmogus ilgai guli ar sėdi toje pačioje padėtyje, kūno svoris suspaudžia kraujagysles tarp kaulo ir čiužinio ar kėdės. Audiniai negauna pakankamai deguonies ir maisto medžiagų, todėl pradeda irti.
Svarbu žinoti, kad pažeidimas dažnai prasideda giliai, prie kaulo, ir tik vėliau išryškėja odos paviršiuje. Todėl tai, ką matome ant odos, ne visada parodo tikrąjį pažeidimo dydį. Pas silpnus, senyvus pacientus pragula gali susidaryti per kelias valandas.
Kas sukelia pragulas
Pragulas sukelia keli veiksniai, kurie dažnai veikia kartu.
Spaudimas. Pagrindinė priežastis. Kuo ilgiau ir stipriau spaudžiama ta pati vieta, tuo didesnė pragulos tikimybė.
Šlytis. Kai pacientas nuslysta lovoje žemyn arba yra traukiamas, oda lieka prilipusi prie paklodės, o giliau esantys audiniai pasislenka kartu su kaulais. Taip įtempiamos ir plyšta smulkiosios kraujagyslės. Šlytis ypač dažna, kai lovos galvūgalis pakeltas aukštai ir pacientas palengva slysta į kojūgalį.
Trintis. Oda trinasi į paklodę, pavyzdžiui, kai pacientas tempiamas, o ne pakeliamas. Trintis pažeidžia viršutinį odos sluoksnį ir padaro jį jautresnį.
Drėgmė. Prakaitas, šlapimas ar išmatos suminkština odą, todėl ji lengviau pažeidžiama. Ilgai drėgnos sauskelnės yra rimtas rizikos veiksnys.
Kurie pacientai labiausiai rizikuoja
Didžiausia rizika yra pacientams, kurie:
negali patys keisti padėties: gulintiems, paralyžiuotiems, po operacijų, sedacijoje;
turi susilpnėjusį jutimą ir nejaučia diskomforto, pavyzdžiui, sergantiems cukriniu diabetu ar po insulto;
yra senyvo amžiaus, nes jų oda plonesnė ir mažiau elastinga;
blogai maitinasi ar geria per mažai skysčių;
turi šlapimo ar išmatų nelaikymą;
turi kraujotakos sutrikimų;
yra labai liesi arba, priešingai, turi didelį antsvorį.
Rizikai vertinti slaugytojai naudoja specialias skales. Viena dažniausiai naudojamų yra Bradeno skalė, kuri vertina jutimą, drėgmę, aktyvumą, paslankumą, mitybą ir trintį bei šlytį. Kuo mažesnė balų suma, tuo didesnė rizika. Riziką vertina ir profilaktikos planą sudaro slaugytojas, o slaugytojo padėjėjas tą planą įgyvendina kasdien.
Kur dažniausiai atsiranda pragulos
Pragulos susidaro ten, kur kūnas remiasi į paviršių ir kaulas yra arti odos. Vietos priklauso nuo padėties:
gulint ant nugaros: kryžkaulis ir uodegikaulis, kulnai, mentės, pakaušis, alkūnės;
gulint ant šono: šlaunikaulio didysis gūbrys (klubo šonas), kelių šonai, kulkšnys, petys, ausis;
sėdint: sėdynkauliai, kryžkaulis, mentės, pėdos.
Kulnai ir kryžkaulis yra dažniausios pragulų vietos gulintiems pacientams. Pragulas gali sukelti ir medicinos priemonės: deguonies vamzdelis už ausų, kateteris, gipsas ar per ankštas tvarstis.
Kaip atpažinti pragulą
Pragulos skirstomos į stadijas pagal tai, kaip giliai pažeisti audiniai. Slaugytojo padėjėjui svarbiausia atpažinti pačią pradžią, kai pažeidimas dar grįžtamas.
1 stadija. Oda nepažeista, bet yra paraudimas, kuris neišblyška paspaudus pirštu. Paprastai paspaudus sveiką paraudusią odą ji trumpam pabąla, o pragulos vietoje paraudimas lieka. Ši vieta gali būti šiltesnė ar vėsesnė, kietesnė ar minkštesnė už aplinkinę odą, pacientas gali jausti skausmą. Tamsesnės odos žmonėms paraudimas gali būti sunkiai matomas, todėl svarbu atkreipti dėmesį į spalvos pokytį, temperatūrą ir skausmą.
2 stadija. Pažeistas viršutinis odos sluoksnis: matoma pūslė arba paviršinė rausva žaizda.
3 ir 4 stadijos. Gilios žaizdos, kai pažeisti po oda esantys audiniai, o 4 stadijoje matomi raumenys, sausgyslės ar kaulas.
Stadiją nustato ir žaizdą gydo slaugytojas ar gydytojas. Slaugytojo padėjėjo užduotis yra pastebėti bet kokį odos pokytį ir iš karto apie jį pranešti, nespėliojant, ar tai „tik paraudimas“.
Kaip išvengti pragulų
Pragulų profilaktika yra kasdienis darbas, kurį sudaro keli veiksmai.
Reguliarus padėties keitimas. Tai svarbiausia priemonė. Dažnumą nustato slaugytojas pagal paciento riziką ir naudojamą čiužinį. Lovoje dažnai keičiama kas dvi valandas, bet kai kuriems pacientams reikia dažniau. Pacientą verta paguldyti ant šono, šiek tiek pakreiptą, maždaug 30 laipsnių kampu, su pagalve už nugaros, o ne tiesiai ant klubo kaulo. Padėties keitimas fiksuojamas įstaigos nustatytu būdu, kad kita pamaina žinotų, kada pacientas buvo vartytas paskutinį kartą.
Kulnų apsauga. Po blauzdomis dedama pagalvė taip, kad kulnai „kabotų ore“ ir nesiliestų su čiužiniu. Keliai turi būti šiek tiek sulenkti.
Šlyties mažinimas. Lovos galvūgalis, jei nėra kitų nurodymų, pakeliamas ne aukščiau kaip 30 laipsnių, išskyrus valgymo metu. Pacientas lovoje pakeliamas aukštyn, o ne tempiamas, naudojant slydimo paklodę ar kitas priemones. Saugius būdus aptarsime 7 temoje.
Specialios priemonės. Pragulų profilaktikos čiužiniai ir pagalvėlės paskirsto spaudimą, bet nepakeičia padėties keitimo. Pagalvėlės su skyle viduryje, vadinamieji „bambonai“, nerekomenduojamos, nes spaudžia audinius aplink skylę.
Odos priežiūra. Oda laikoma švari ir sausa, sauskelnės keičiamos laiku, odos raukšlės nusausinamos. Naudojamos švelnios prausimosi priemonės ir drėkikliai pagal priežiūros planą. Pragulų rizikos vietų negalima masažuoti ar stipriai trinti, nes tai dar labiau pažeidžia audinius.
Patalynė be raukšlių. Paklodė turi būti lygi, be trupinių ir smulkių daiktų, kurie spaudžia odą.
Mityba ir skysčiai. Prastai maitinamo ir mažai geriančio paciento oda pažeidžiama lengviau, o žaizdos gyja lėčiau. Apie maitinimą kalbėsime 8 temoje.
Sėdintis pacientas. Sėdint spaudimas sėdynkauliams yra labai didelis, todėl sėdintiems vežimėlyje pacientams padėtis keičiama dažniau, o savarankiškai galintys judėti skatinami kas 15–30 minučių trumpam pasikelti ar pasislinkti.
Dažniausios pradedančiųjų klaidos
Pirma klaida yra manyti, kad specialus čiužinys apsaugo nuo pragulų ir pacientą galima vartyti rečiau.
Antra klaida yra trinti ar masažuoti paraudusią vietą norint „pagerinti kraujotaką“. Tai pažeidžia jau pažeistus audinius.
Trečia klaida yra nepranešti apie paraudimą, nes „gal praeis“. Ankstyvoje stadijoje pragula dar gali išnykti, jei laiku pašalinamas spaudimas.
Svarbiausios temos išvados
Pragula atsiranda dėl ilgalaikio spaudimo, kurį sustiprina šlytis, trintis ir drėgmė. Labiausiai rizikuoja nejudantys, senyvi, prastai besimaitinantys pacientai ir tie, kurie turi nelaikymą ar susilpnėjusį jutimą. Dažniausios vietos yra kryžkaulis ir kulnai. Pirmasis požymis yra paraudimas, kuris neišblyška paspaudus, ir apie jį reikia nedelsiant pranešti slaugytojui. Svarbiausia profilaktikos priemonė yra reguliarus padėties keitimas, kurio nepakeičia jokios specialios priemonės. Kitoje temoje išmoksime, kaip saugiai keisti paciento padėtį ir jį perkelti, nepakenkiant nei jam, nei sau.
Savikontrolės klausimai
1. Kokie keturi veiksniai sukelia pragulas, ir kuo šlytis skiriasi nuo trinties?
2. Kurios kūno vietos dažniausiai pažeidžiamos gulint ant nugaros ir gulint ant šono?
3. Kaip atpažinti pirmos stadijos pragulą, ir kodėl ją ypač svarbu pastebėti laiku?
4. Kodėl pragulų profilaktikos čiužinys nepakeičia padėties keitimo?
5. Kodėl negalima masažuoti paraudusios odos virš kryžkaulio?
Visos pamokos
