Antroje temoje aptarėme, kaip veikia žmogaus kūnas. Tačiau pacientas yra ne tik organų sistemų visuma. Jis turi jausmus, įpročius, baimes ir savo istoriją. Tas pats skausmas vienam žmogui sukelia pyktį, kitam tylą, o trečiam ašaras. Šioje temoje išsiaiškinsime, kokie yra žmogaus poreikiai, kodėl liga juos keičia ir kaip bendrauti su pacientu bei jo artimaisiais taip, kad jie jaustųsi saugūs ir gerbiami.
Kokie yra žmogaus poreikiai
Slaugoje poreikiai dažniausiai skirstomi į tris grupes.
Fiziologiniai poreikiai yra būtini gyvybei palaikyti: kvėpuoti, valgyti ir gerti, šalinti, judėti, ilsėtis ir miegoti, palaikyti kūno temperatūrą ir švarą. Kai žmogus serga, dalies jų jis nebegali patenkinti pats, todėl jam padeda slaugos komanda.
Psichologiniai poreikiai apima saugumo jausmą, orumą, savarankiškumą ir galimybę spręsti apie savo gyvenimą. Pacientas, kuriam viskas daroma be klausimų, greitai jaučiasi bejėgis, net jei fiziškai jam padedama puikiai.
Socialiniai poreikiai yra bendravimas, ryšys su artimaisiais, priklausymas bendruomenei, tikėjimas ir prasmė. Ilgai ligoninėje ar globos namuose gyvenančiam žmogui jie ne mažiau svarbūs nei maistas ar vaistai.
Gerai žinomas psichologo A. Maslow poreikių modelis primena, kad pirmiausia turi būti patenkinti pagrindiniai fiziologiniai ir saugumo poreikiai. Alkanas, skausmo kamuojamas ar išsigandęs žmogus sunkiai bendraus ar džiaugsis veikla. Tačiau tai nereiškia, kad aukštesnieji poreikiai gali palaukti: net sunkiai sergančiam žmogui reikia pagarbos ir artumo.
Kaip liga keičia poreikius ir elgesį
Liga, skausmas, nauja aplinka ir priklausomybė nuo kitų dažnai keičia žmogaus elgesį. Paprastai ramus žmogus gali tapti irzlus, reiklus ar užsidaręs. Svarbu suprasti, kad toks elgesys dažniausiai nėra nukreiptas prieš jus asmeniškai. Tai reakcija į baimę, skausmą ar kontrolės praradimą.
Dažnai pakanka grąžinti pacientui bent dalį kontrolės. Paklauskite, kada jis norėtų nusiprausti, kokius drabužius apsivilkti, ar uždaryti langą. Kiekvienas toks pasirinkimas padeda žmogui jaustis ne objektu, o asmeniu.
Orumas ir privatumas
Orumas reiškia, kad su žmogumi elgiamasi kaip su vertingu asmeniu, nepriklausomai nuo jo ligos, amžiaus ar būklės. Kasdienėje praktikoje orumas saugomas mažais, bet svarbiais veiksmais:
prieš įeidami į palatą pasibelskite ir prisistatykite;
kreipkitės į pacientą vardu ar pavarde, o ne „senelis“, „močiute“ ar „lova numeris trys“;
prieš kiekvieną veiksmą paaiškinkite, ką darysite, ir paklauskite sutikimo;
prausdami ar keisdami sauskelnes uždenkite tas kūno dalis, kurios tuo metu neprausiamos, užtraukite užuolaidą ar pertvarą;
nekalbėkite apie pacientą jam girdint taip, lyg jo nebūtų.
Privatumas apima ir informaciją. Apie paciento būklę negalima kalbėti koridoriuje, liftuose ar su kitais pacientais. Tai tiesiogiai susiję su konfidencialumo pareiga, kurią aptarėme pirmoje temoje.
Bendravimo pagrindai
Bendravimas būna žodinis (ką sakome) ir nežodinis (kaip sakome: balso tonas, veido išraiška, laikysena, prisilietimas). Pacientai dažnai labiau tiki nežodine žinute. Jei sakote „neskubu“, bet stovite tarpduryje su pirštinėmis rankose, žmogus supras, kad skubate.
Keli principai padeda bendrauti geriau:
Kalbėkite aiškiai ir paprastai. Venkite medicininių terminų ir ilgų sakinių. Vietoj „dabar atliksime higieną“ sakykite „dabar padėsiu jums nusiprausti“.
Būkite akių lygyje. Jei pacientas guli ar sėdi, prisėskite arba pasilenkite. Stovėdamas virš gulinčio žmogaus, nejučia parodote valdžią.
Aktyviai klausykite. Leiskite žmogui pasakyti iki galo, nepertraukite, pakartokite, ką supratote: „Jei teisingai supratau, jums naktį skauda koją?“
Skirkite laiko. Net trumpas pokalbis prausiant ar maitinant yra galimybė sužinoti, kaip pacientas jaučiasi. Būtent tokiais momentais dažnai išgirstama informacija, kurią reikia perduoti slaugytojui.
Bendravimas su sunkiau suprantančiais pacientais
Su susilpnėjusia klausa sergantiems pacientams kalbėkite iš priekio, kad jie matytų jūsų lūpas, šiek tiek garsiau, bet nešaukite. Patikrinkite, ar klausos aparatas įjungtas.
Su susilpnėjusiu regėjimu sergantiems pasakykite, kas įėjote, ir įspėkite prieš paliesdami. Daiktus visada dėkite į tą pačią vietą.
Su sergančiais demencija kalbėkite ramiai, vienu metu duokite vieną nurodymą, venkite ginčų ir klausimų, kurie tikrina atmintį, pavyzdžiui, „ar prisimenate, kas aš?“. Jei žmogus kalba apie seniai mirusį vyrą kaip apie gyvą, dažniausiai geriau ne taisyti, o išklausyti jo jausmus. Elgesio pokyčius ir agresiją išsamiau aptarsime 11 temoje.
Su nekalbančiais pacientais, pavyzdžiui, po insulto, naudokite klausimus, į kuriuos galima atsakyti „taip“ arba „ne“, paveikslėlius, rašymą ar susitartus ženklus, pavyzdžiui, rankos paspaudimą.
Bendravimas su artimaisiais
Artimieji dažnai išgyvena ne mažesnį nerimą nei pacientas. Jie gali būti reiklūs, nepatenkinti ar užduoti daug klausimų. Būkite mandagūs ir kantrūs, bet žinokite savo ribas: informaciją apie diagnozę, gydymą ir prognozę teikia gydytojas arba slaugytojas, ne slaugytojo padėjėjas. Tinkamas atsakymas būtų toks: „Suprantu, kad nerimaujate. Apie gydymą jums geriausiai paaiškins slaugytoja, aš ją pakviesiu.“
Artimieji taip pat yra vertingas informacijos šaltinis. Jie žino, kokius patiekalus pacientas mėgsta, kaip jis įpratęs miegoti ir kas jį ramina. Tokia informacija padeda pacientui jaustis kaip namie.
Dažniausios pradedančiųjų klaidos
Pirma klaida yra kalbėti su pacientu kaip su vaiku, vadinti jį „mažuliu“ ar „saulute“. Senyvam žmogui tai skamba žeminančiai.
Antra klaida yra daryti veiksmus tylomis, nes „vis tiek nesupranta“. Net sunkiai bendraujantis žmogus jaučia toną ir prisilietimą.
Trečia klaida yra atsakinėti artimiesiems į klausimus apie gydymą, net jei žinote atsakymą. Tai viršija kompetenciją ir gali sukelti nesusipratimų.
Svarbiausios temos išvados
Žmogaus poreikiai yra fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai, o liga juos visus paveikia. Paciento orumas saugomas kasdieniais veiksmais: prisistatymu, paaiškinimu, sutikimo prašymu ir privatumu. Geras bendravimas apima aiškią kalbą, aktyvų klausymąsi ir dėmesį nežodinėms žinutėms, o su sunkiau suprantančiais pacientais reikia pritaikytų būdų. Artimiesiems slaugytojo padėjėjas padeda kantrybe, bet informaciją apie gydymą palieka slaugytojui ir gydytojui. Kitoje temoje kalbėsime apie infekcijų kontrolę, kuri saugo ir pacientą, ir jus pačius.
Savikontrolės klausimai
1. Kokios yra trys žmogaus poreikių grupės? Pateikite po vieną kiekvienos grupės pavyzdį iš ligoninės kasdienybės.
2. Kodėl pacientui svarbu leisti pasirinkti, net jei sprendimai atrodo smulkūs?
3. Išvardykite tris veiksmus, kuriais saugomas paciento orumas prausimo metu.
4. Kaip elgtumėtės, jei demencija sergantis pacientas klausia, kada jį aplankys seniai miręs vyras?
5. Ką atsakytumėte artimajam, kuris klausia, kokius vaistus vartoja jo mama ir ar ji pasveiks?
Visos pamokos
