Pirmoje temoje sužinojome, kad viena svarbiausių slaugytojo padėjėjo užduočių yra stebėti pacientą ir pranešti apie pokyčius. Ankstesnėse temose matėme daug tokių pokyčių pavyzdžių: odos paraudimą, springimą, tamsų šlapimą, staiga atsiradusį sumišimą. Šioje temoje susisteminsime, ką ir kaip stebėti: kas yra gyvybiniai rodikliai, kokie jų pokyčiai gali būti pavojingi, kaip atpažinti skausmą ir kaip tiksliai perduoti informaciją slaugytojui.
Kodėl stebėjimas toks svarbus
Paciento būklė retai pablogėja visiškai netikėtai. Dažniausiai prieš tai kelias valandas ar net dienas atsiranda mažų ženklų: pacientas tampa mieguistesnis, mažiau valgo, dažniau kvėpuoja, keičiasi jo elgesys. Kas šiuos ženklus pastebi laiku, gali padėti išvengti rimtų komplikacijų.
Slaugytojo padėjėjas su pacientu būna dažniausiai: prausia, maitina, verčia, kalbasi. Todėl jis dažnai pirmas pastebi, kad „šiandien kažkas ne taip“. Tokia nuojauta yra vertinga net tada, kai negalite tiksliai paaiškinti, kas pasikeitė. Geriau pranešti apie pokytį, kuris pasirodys nereikšmingas, nei nutylėti pavojingą.
Gyvybiniai rodikliai
Gyvybiniai rodikliai yra pagrindiniai organizmo funkcijų matai: kūno temperatūra, pulsas, kvėpavimas, kraujospūdis ir kraujo prisotinimas deguonimi. Kurie iš jų pavedami matuoti slaugytojo padėjėjui, nustato įstaigos pareigybės aprašymas ir slaugytojo nurodymai. Bet kuriuo atveju rodiklius vertina slaugytojas, o slaugytojo padėjėjas tiksliai išmatuoja, užrašo ir praneša apie nukrypimus.
Toliau pateikiami orientaciniai suaugusio žmogaus ramybės būsenos intervalai. Kiekvienam pacientui gydytojas ar slaugytojas gali nurodyti kitokias ribas, todėl visada vadovaujamasi jų nurodymais.
Kūno temperatūra. Įprastai ji svyruoja maždaug tarp 36 ir 37 °C ir priklauso nuo matavimo vietos bei paros laiko. Karščiavimu dažniausiai laikoma 38 °C ir aukštesnė temperatūra. Senyviems žmonėms infekcija kartais pasireiškia ne karščiavimu, o normalia ar net žemesne temperatūra, todėl temperatūra vertinama kartu su kitais požymiais. Per žema temperatūra taip pat yra pavojaus ženklas.
Pulsas yra širdies susitraukimų dažnis, jaučiamas, pavyzdžiui, riešo arterijoje. Suaugusiojo ramybės pulsas paprastai yra 60–100 kartų per minutę. Svarbus ne tik dažnis, bet ir ritmas: ar tvinksniai reguliarūs. Pulsas skaičiuojamas visą minutę, ypač jei jis nereguliarus.
Kvėpavimas. Suaugęs žmogus ramybėje paprastai įkvepia 12–20 kartų per minutę. Kvėpavimą geriau skaičiuoti pacientui nepastebint, pavyzdžiui, iškart po pulso skaičiavimo, nes žinodamas, kad stebimas, žmogus nejučia keičia kvėpavimą. Stebima ir tai, ar kvėpavimas lengvas, ar pacientas dūsta, ar girdisi švokštimas. Padažnėjęs kvėpavimas yra vienas ankstyviausių būklės blogėjimo požymių, todėl jo nereikėtų praleisti.
Arterinis kraujospūdis yra kraujo spaudimas į arterijų sieneles. Jis užrašomas dviem skaičiais, pavyzdžiui, 120/80 mm Hg: pirmasis rodo spaudimą širdžiai susitraukus, antrasis jai atsipalaidavus. Kraujospūdis matuojamas pacientui ramiai pasėdėjus ar pagulėjus kelias minutes, tinkamo dydžio manžete. Per maža ar per didelė manžetė iškreipia rezultatą.
Kraujo prisotinimas deguonimi matuojamas pulsoksimetru, kuris uždedamas ant piršto. Sveiko žmogaus rodmuo paprastai būna 95 % ar daugiau. Kai kuriems pacientams, pavyzdžiui, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, gydytojas nurodo žemesnę tikslinę ribą. Šaltos rankos, nagų lakas ar judėjimas gali iškreipti rodmenį.
Daugelyje ligoninių slaugytojai naudoja ankstyvojo įspėjimo skales, kuriose kiekvienam rodikliui skiriami balai. Kuo daugiau balų, tuo greičiau reikia kviesti gydytoją. Todėl tikslus matavimas ir užrašymas tiesiogiai lemia, kaip greitai pacientas sulauks pagalbos.
Ką dar stebėti
Gyvybiniai rodikliai yra tik dalis paveikslo. Kasdien stebima ir tai, kas matoma be prietaisų:
Sąmonė ir elgesys. Ar pacientas orientuojasi, atpažįsta jus, atsako į klausimus kaip įprastai? Staiga atsiradęs sumišimas, neramumas ar neįprastas mieguistumas yra svarbūs pavojaus ženklai.
Odos spalva ir temperatūra. Blyškumas, pilkšvumas, melsvos lūpos, šalta ir drėgna oda, gelsva odos ar akių spalva.
Valgymas ir gėrimas. Kiek pacientas suvalgė ir išgėrė, palyginti su ankstesnėmis dienomis.
Šlapinimasis ir tuštinimasis. Apie tai plačiau kalbėsime 10 temoje.
Judėjimas. Ar pacientas juda kaip įprastai, ar neatsirado silpnumo vienoje kūno pusėje.
Staiga atsiradęs veido asimetrija, kalbos sutrikimas ar vienos kūno pusės silpnumas gali būti insulto požymiai. Tokiu atveju svarbi kiekviena minutė: nedelsdami kvieskite slaugytoją ir užsirašykite laiką, kada pastebėjote pokyčius ar kada pacientą paskutinį kartą matėte sveiką.
Skausmo stebėjimas
Skausmas yra subjektyvus pojūtis: jis yra toks, kokį apibūdina pats pacientas. Todėl svarbiausias skausmo vertinimo šaltinis yra paciento žodžiai. Skausmui įvertinti dažnai naudojama skaitinė skalė nuo 0 iki 10, kur 0 reiškia, kad neskauda, o 10 yra stipriausias įsivaizduojamas skausmas. Pacientų taip pat klausiama, kur skauda, koks tai skausmas ir kada jis sustiprėja.
Dalis pacientų skausmo nepasako: sergantys demencija, po insulto ar tiesiog nenorintys „trukdyti“. Tada skausmą gali rodyti veido išraiška, dejavimas, neramumas, apsauginė laikysena, atsisakymas judėti ar valgyti, net agresija. Pastebėjus tokius požymius, apie juos reikia pranešti slaugytojui. Skausmą malšinti vaistais sprendžia gydytojas ir slaugytojas, bet patogi padėtis, šiluma ar ramus pokalbis yra ir slaugytojo padėjėjo pagalbos dalis.
Kaip perduoti informaciją
Pastebėtas pokytis naudingas tik tada, kai apie jį laiku ir aiškiai sužino slaugytojas. Informacija perduodama iš karto, jei pokytis gali būti pavojingas, o ne laukiant pamainos pabaigos.
Tiksli informacija yra konkreti. „Ponia Janina kažkokia keista“ mažai padeda. Daug naudingiau: „Ponia Janina iš 5 palatos nuo pietų nebeatpažįsta manęs, nevalgė, kvėpuoja dažniau nei ryte, temperatūra 38,2.“ Daugelyje įstaigų informacijai perduoti naudojama struktūra SBAR: situacija (kas dabar vyksta), fonas (svarbi informacija apie pacientą), įvertinimas (ką pastebėjote) ir rekomendacija ar prašymas (pavyzdžiui, „prašau ateiti apžiūrėti“).
Viskas, kas išmatuota ir pastebėta, užrašoma įstaigos nustatyta forma: rodiklio reikšmė, laikas ir kas matavo. Nieko negalima užrašyti „iš atminties“ vėliau ar „pagal įprastą rezultatą“. Netikslus įrašas gali būti pavojingesnis už jokį.
Dažniausios pradedančiųjų klaidos
Pirma klaida yra nepranešti apie pokytį, nes rodiklis „dar normos ribose“. Svarbūs ne tik skaičiai, bet ir jų kitimas bei bendras paciento vaizdas.
Antra klaida yra matuoti netinkamai: neleisti pacientui pailsėti prieš matuojant kraujospūdį, naudoti netinkamo dydžio manžetę, skaičiuoti pulsą per trumpai.
Trečia klaida yra patiems aiškinti rezultatus pacientui ar artimiesiems, pavyzdžiui, „jūsų spaudimas labai blogas“. Rezultatus aptaria slaugytojas ar gydytojas.
Svarbiausios temos išvados
Paciento būklė dažniausiai blogėja palaipsniui, todėl laiku pastebėti pokyčiai padeda išvengti komplikacijų. Gyvybiniai rodikliai yra temperatūra, pulsas, kvėpavimas, kraujospūdis ir kraujo prisotinimas deguonimi. Juos slaugytojo padėjėjas tiksliai išmatuoja ir užrašo, o vertina slaugytojas. Ne mažiau svarbūs yra sąmonės, elgesio, odos spalvos, valgymo ir judėjimo pokyčiai, o padažnėjęs kvėpavimas ir staiga atsiradęs sumišimas yra ankstyvi pavojaus ženklai. Skausmas vertinamas pagal paciento žodžius ir elgesį. Informacija perduodama nedelsiant, konkrečiai ir užrašoma. Kitoje temoje kalbėsime apie išskyrų ir sekretų priežiūrą.
Savikontrolės klausimai
1. Kodėl slaugytojo padėjėjo pastebėjimai yra tokie svarbūs ankstyvam būklės blogėjimo atpažinimui?
2. Kokius penkis gyvybinius rodiklius žinote, ir kas vertina jų rezultatus?
3. Kodėl kvėpavimą geriau skaičiuoti pacientui nepastebint?
4. Kaip atpažinti skausmą pacientui, kuris negali jo įvardyti?
5. Perrašykite pranešimą „pacientas kažkoks keistas“ taip, kad jis būtų naudingas slaugytojui.
Visos pamokos
