Ankstesnėse temose ne kartą minėjome, kad prasta mityba ir skysčių trūkumas silpnina organizmą, lėtina žaizdų gijimą ir didina pragulų riziką. Daugelis ligonių ir senyvų žmonių valgo per mažai: dėl ligos, vaistų, prarasto apetito, burnos problemų ar tiesiog todėl, kad negali pavalgyti patys. Šioje temoje aptarsime, kodėl maitinimas yra slaugos dalis, kaip saugiai padėti pacientui valgyti, kaip atpažinti rijimo sutrikimus ir skysčių trūkumą bei ką slaugytojo padėjėjas turi žinoti apie zondinį maitinimą.
Kodėl maitinimas yra slaugos dalis
Maistas suteikia organizmui energijos, o baltymai, vitaminai ir mineralai būtini audiniams atsinaujinti, imunitetui palaikyti ir žaizdoms gyti. Prastai besimaitinantis pacientas greičiau silpsta, dažniau krenta, ilgiau sveiksta ir lengviau susirgs infekcija.
Netinkama mityba senyviems ir ilgai sergantiems žmonėms yra dažna, bet dažnai nepastebima problema. Jos požymiai gali būti laisvėjantys drabužiai, didėjantis silpnumas, nuolat nesuvalgomas maistas. Paciento mitybą vertina ir planuoja gydytojas, slaugytojas ar dietologas, o slaugytojo padėjėjas mato, kiek pacientas iš tikrųjų suvalgo. Todėl jo pastebėjimai yra labai vertingi.
Mitybos planą gali sudaryti įvairios dietos: su mažiau druskos, cukraus, riebalų, trintas ar minkštas maistas. Paciento dieta turi būti tiksliai laikomasi, net jei pacientas ar artimieji prašo kitokio maisto. Atneštą maistą visada pirmiausia reikia suderinti su slaugytoju.
Pasiruošimas valgyti
Gera maitinimo pradžia lemia, ar pacientas pavalgys:
Pasiūlykite nueiti į tualetą ar pakeiskite sauskelnes prieš valgį, o ne jo metu.
Atlikite rankų higieną sau ir padėkite ją atlikti pacientui.
Uždėkite akinius, klausos aparatą ir dantų protezus. Be protezų pacientas negali sukramtyti maisto, o be akinių gali nematyti, kas yra lėkštėje.
Pasodinkite pacientą kuo tiesiau, jei įmanoma, prie stalo arba lovoje su pakeltu galvūgaliu, galva šiek tiek palenkta į priekį. Tokia padėtis padeda saugiai nuryti ir mažina riziką, kad maistas pateks į kvėpavimo takus.
Sutvarkykite aplinką: nuimkite nuo stalelio šlapimo indą ar nereikalingus daiktus, išvėdinkite patalpą.
Patikrinkite, ar maistas atitinka dietą ir ar jo temperatūra tinkama.
Pagalba valgant
Jei pacientas gali valgyti pats, padėkite tik tiek, kiek reikia: atidarykite pakuotes, supjaustykite maistą, padėkite stalo įrankius pasiekiamoje vietoje. Specialūs įrankiai, pavyzdžiui, storesnėmis rankenomis ar puodeliai su dviem ąselėmis, padeda išlaikyti savarankiškumą.
Kai pacientą reikia maitinti:
sėskite šalia jo akių lygyje, o ne stovėkite virš jo;
neskubėkite. Duokite nedidelius kąsnius ir palaukite, kol pacientas nurys ankstesnį;
pasakykite, kas yra lėkštėje, ir paklauskite, ko jis norėtų pirmiausia;
kalbėkitės, bet ne tada, kai pacientas turi maisto burnoje, nes kalbėdamas jis gali paspringti;
pasiūlykite gerti valgio metu;
po valgio palikite pacientą sėdinčio maždaug 30 minučių, kad maistas nepatektų atgal į burną ir kvėpavimo takus.
Sergantiems demencija gali padėti ramioje aplinkoje patiekiamas maistas, kurį galima valgyti pirštais, ir vienas patiekalas vienu metu. Jei pacientas atsisako valgyti, nespauskite. Pasiūlykite vėliau ar kitokį patiekalą ir apie tai praneškite slaugytojui.
Rijimo sutrikimai
Rijimo sutrikimas (medicininis terminas disfagija) yra būklė, kai žmogui sunku saugiai nuryti maistą, skysčius ar seilių. Ji dažna po insulto, sergantiems demencija, Parkinsono liga ir labai senyviems žmonėms.
Pavojingiausia rijimo sutrikimo pasekmė yra aspiracija, kai maistas ar skystis patenka į kvėpavimo takus. Tai gali sukelti užspringimą arba aspiracinį plaučių uždegimą. Kartais aspiracija vyksta tyliai, be kosulio.
Rijimo sutrikimo požymiai, kuriuos gali pastebėti slaugytojo padėjėjas:
kosulys ar springimas valgant ar geriant;
„šlapias“, gurguliuojantis balsas po valgio;
maistas lieka burnoje ar skruostuose;
labai ilgas valgymas ar pakartotinis rijimas;
skysčio tekėjimas iš burnos;
karščiavimas ar kvėpavimo pokyčiai po valgio.
Pastebėjus šiuos požymius, maitinimą reikia sustabdyti ir pranešti slaugytojui. Pacientams, kuriems nustatytas rijimo sutrikimas, skiriamas pritaikytas maistas: trintas, minkštas ar sutirštinti skysčiai. Tirštumą nurodo specialistas, ir jo būtina tiksliai laikytis. Net šaukštelis netinkamo tirštumo vandens tokiam pacientui gali būti pavojingas.
Skysčių balansas
Vanduo sudaro didelę kūno masės dalį, todėl skysčių trūkumas greitai paveikia visą organizmą. Senyvi žmonės dažnai jaučia mažiau troškulio, bijo gerti dėl šlapimo nelaikymo ar negali patys pasiekti stiklinės. Todėl dehidratacija jiems yra dažna ir pavojinga.
Dehidratacijos požymiai:
sausa burna ir lūpos;
mažas šlapimo kiekis, tamsus ir stipraus kvapo šlapimas;
silpnumas, mieguistumas, galvos svaigimas;
staiga atsiradęs sumišimas;
vidurių užkietėjimas.
Kad pacientas gautų pakankamai skysčių, stiklinė turi būti pasiekiama, o gėrimas siūlomas reguliariai, ne tik valgio metu. Svarbu žinoti, kad kai kuriems pacientams, pavyzdžiui, sergantiems širdies ar inkstų nepakankamumu, gydytojas gali riboti skysčių kiekį. Todėl skysčių kiekį visada nustato gydytojas ar slaugytojas, o ne slaugytojo padėjėjas.
Daugelyje įstaigų pildomas skysčių balanso lapas, kuriame užrašoma, kiek pacientas išgėrė ir kiek išskyrė. Užrašai turi būti tikslūs: „išgėrė pusę stiklinės“ yra mažiau naudinga informacija nei „išgėrė 100 ml“. Tą patį principą taikome ir maistui, užrašydami, kokią dalį porcijos pacientas suvalgė.
Zondinis maitinimas
Kai pacientas negali saugiai valgyti per burną, maistas jam gali būti tiekiamas per zondą: per nosį į skrandį įvestą vamzdelį arba per pilvo sieną įvestą zondą, vadinamą gastrostoma. Zondą įveda ir maitinimą skiria gydytojas, o atlieka slaugytojas.
Slaugytojo padėjėjas zondinio maitinimo savarankiškai neatlieka, tačiau prižiūrėdamas tokį pacientą turi žinoti kelis dalykus. Maitinimo metu ir dar kurį laiką po jo paciento galvūgalis turi būti pakeltas, paprastai 30–45 laipsnių kampu, kad maistas nepatektų į kvėpavimo takus. Prieš paguldydamas pacientą plokščiai, pasitarkite su slaugytoju. Vartant pacientą reikia saugoti, kad zondas nebūtų ištrauktas ar užspaustas. Tokiems pacientams ypač svarbi burnos priežiūra, nes burna neplaunama maistu ir seilėmis.
Slaugytojui reikia nedelsiant pranešti, jei zondas iškrito ar atrodo pasislinkęs, jei pacientas kosti, dūsta, vemia ar skundžiasi pilvo skausmu, arba jei aplink gastrostomą oda paraudusi ar teka skystis.
Dažniausios pradedančiųjų klaidos
Pirma klaida yra skubinti pacientą valgyti. Skubėjimas didina springimo riziką ir atima malonumą valgyti.
Antra klaida yra paguldyti pacientą iš karto po valgio.
Trečia klaida yra duoti pacientui vandens, nežinant, kad jam paskirti sutirštinti skysčiai, arba duoti atneštą maistą nepasitarus su slaugytoju.
Svarbiausios temos išvados
Maitinimas yra slaugos dalis: tinkama mityba padeda gyti žaizdoms, palaiko jėgas ir imunitetą. Prieš valgį pacientas pasodinamas kuo tiesiau, uždedami akiniai ir protezai, o maitinama neskubant, akių lygyje. Po valgio pacientas paliekamas sėdintis. Kosulys, springimas ir „šlapias“ balsas gali rodyti rijimo sutrikimą, todėl maitinimas sustabdomas ir pranešama slaugytojui. Skysčių trūkumas senyviems žmonėms dažnas ir pavojingas, tačiau skysčių kiekį nustato gydytojas ar slaugytojas. Zondinį maitinimą atlieka slaugytojas, o padėjėjas užtikrina saugią padėtį ir stebi. Kitoje temoje kalbėsime, kaip stebėti paciento būklę ir gyvybinius rodiklius.
Savikontrolės klausimai
1. Kodėl prieš valgį svarbu uždėti pacientui akinius ir dantų protezus?
2. Kokioje padėtyje pacientas turi valgyti ir kiek laiko po valgio jis turi sėdėti?
3. Išvardykite bent keturis rijimo sutrikimo požymius. Ką darytumėte juos pastebėję?
4. Kodėl slaugytojo padėjėjas neturi savarankiškai spręsti, kiek skysčių duoti pacientui?
5. Kodėl zondu maitinamo paciento galvūgalis turi būti pakeltas?
Visos pamokos
