Pradėjęs dirbti, pedagogo padėjėjas greitai išgirs sąvokas, kurios iš pradžių skamba kaip specialistų žargonas: „SUP“, „dideli poreikiai“, „pritaikyta programa“, „pažyma iš tarnybos“. Šios sąvokos tiesiogiai lemia, kokios pagalbos mokiniui reikia ir ką turi daryti padėjėjas. Šioje temoje išsiaiškinsime, kas yra specialieji ugdymosi poreikiai, į kokias grupes ir lygius jie skirstomi, kaip nustatomi ir kokius dokumentus padėjėjas turi mokėti skaityti.
Kas yra specialieji ugdymosi poreikiai
Specialieji ugdymosi poreikiai (sutrumpintai SUP) yra pagalbos ir paslaugų ugdymo procese poreikis, atsirandantis dėl išskirtinių gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų arba nepalankių aplinkos veiksnių. Kitaip tariant, SUP turi mokinys, kuriam įprasto mokymo nepakanka, kad jis galėtų mokytis ir dalyvauti mokyklos gyvenime.
Svarbu suprasti, kad SUP nėra diagnozė. Diagnozę nustato gydytojas, o SUP apibūdina, ko mokiniui reikia mokantis. Du mokiniai su ta pačia diagnoze gali turėti labai skirtingus ugdymosi poreikius.
Specialieji ugdymosi poreikiai Lietuvoje nustatomi asmenims iki 21 metų. Juos reglamentuoja 2011 metais švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas tvarkos aprašas, nustatantis mokinių grupes ir poreikių lygius.
Trys SUP grupės
Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, skirstomi į tris grupes.
Negalia. Šiai grupei priklauso mokiniai, turintys intelekto, regos, klausos, judesio ir padėties, neurologinių sutrikimų, įvairiapusių raidos sutrikimų (pavyzdžiui, autizmo spektro), kurtakumo ar kompleksinę negalią.
Sutrikimai. Tai mokymosi, elgesio ir (ar) emocijų, kalbėjimo ir kalbos bei kompleksiniai sutrikimai. Šiai grupei priklauso, pavyzdžiui, disleksija, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas ar kalbos raidos sutrikimai.
Mokymosi sunkumai. Jie atsiranda ne dėl negalios ar sutrikimo, o dėl kitų priežasčių: mokymosi negimtąja kalba, sulėtėjusios raidos, ligos, nepalankių aplinkos veiksnių ar emocinės krizės. Į šią grupę patenka ir mokiniai, kurių išskirtiniai gabumai nėra išnaudojami.
Grupė parodo, iš kur kyla sunkumai. Tačiau pagalbos kiekiui svarbesnis yra poreikių lygis.
Keturi poreikių lygiai
Kiekvieno mokinio poreikiai priskiriami vienam iš keturių lygių: nedideli, vidutiniai, dideli arba labai dideli. Lygis parodo, kiek pagalbos ir kiek ugdymo pritaikymo mokiniui reikia.
Apibendrintai lygius galima suprasti taip:
nedidelių poreikių mokiniui pakanka nedidelio ugdymo pritaikymo ir epizodinės specialistų pagalbos, jis mokosi pagal bendrąją programą;
vidutinių poreikių mokiniui reikia nuolatinio ugdymo pritaikymo ir reguliarios specialistų pagalbos;
didelių poreikių mokiniui reikia nuolatinės ir intensyvios pagalbos, dažnai individualizuotos programos;
labai didelių poreikių mokiniui reikia nuolatinės pagalbos beveik visose veiklose, įskaitant savitarną ir saugumą.
Padėjėjo pagalba dažniausiai skiriama mokiniams, kurių poreikiai yra vidutiniai, dideli ar labai dideli ir kurie negali savarankiškai dalyvauti ugdyme. Tačiau lemia ne vien lygis: tvarkos aprašas pabrėžia, kad pagalba skiriama mokiniams, kuriems kyla dalyvavimo ugdymo procese sunkumų.
Kaip nustatomi SUP
Procesas paprastai vyksta keliais žingsniais.
Pastebėjimas. Tėvai ar mokytojai pastebi mokymosi, elgesio, emocijų ar dėmesio sunkumų ir kreipiasi į mokyklos vaiko gerovės komisiją.
Pirminis vertinimas mokykloje. Komisija surenka informaciją apie mokinio pažangą ir elgesį bei parengia dokumentus tarnybai. Tam reikia tėvų sutikimo.
Vertinimas tarnyboje. Pedagoginės psichologinės (arba švietimo pagalbos) tarnybos specialistų komanda įvertina vaiką ir nustato jo poreikių grupę ir lygį.
Sprendimas dėl pagalbos. Tėvai susipažįsta su išvadomis ir nurodo, ar sutinka su siūloma pagalba.
Poreikiai vertinami ne visam laikui. Vaikui augant ir gaunant pagalbą jie gali keistis, todėl numatomas ir pakartotinis vertinimas.
Dokumentai, kuriuos turi suprasti padėjėjas
Įvertinusi mokinį, tarnyba išduoda dvi pažymas.
Pažyma dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo. Joje nurodomi vertinimo rezultatai, SUP grupė ir lygis bei rekomendacijos, kaip mokinį ugdyti.
Pažyma dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo. Joje nurodoma, kokia pagalba skiriama. Tėvai šioje pažymoje pažymi, ar sutinka.
Padėjėjui svarbiausia yra rekomendacijų dalis. Joje dažnai parašyta, kaip pateikti užduotis, kiek laiko skirti, kokias priemones naudoti ir kokia pagalba reikalinga. Pažymos yra konfidencialūs dokumentai: padėjėjas su jų turiniu susipažįsta tiek, kiek reikia darbui, mokyklos nustatyta tvarka.
Pritaikyta ir individualizuota programa
Pažymoje ar individualiame ugdymo plane padėjėjas gali sutikti dvi sąvokas.
Pritaikyta programa reiškia, kad mokinys siekia tų pačių bendrosios programos rezultatų, bet keičiami mokymo būdai, užduočių apimtis, laikas ar priemonės. Pavyzdžiui, mokinys gauna mažiau užduočių, didesnį šriftą ar daugiau laiko.
Individualizuota programa reiškia, kad keičiamas pats ugdymo turinys ir siekiami rezultatai, nes bendrosios programos rezultatų mokinys pasiekti negali. Tokia programa dažniausiai rengiama mokiniams, turintiems intelekto sutrikimų.
Šis skirtumas svarbus kasdien. Jei programa pritaikyta, padėjėjas padeda mokiniui atlikti tą pačią užduotį kaip ir kiti, tik kitu būdu. Jei individualizuota, mokinys gali dirbti visai kitą užduotį, kurią paruošia mokytojas.
Pavyzdys
Šeštokė Ugnė turi vidutinių specialiųjų ugdymosi poreikių dėl disleksijos. Tarnybos rekomendacijose parašyta: tekstus pateikti didesniu šriftu, užduotis skaityti garsiai, leisti atsakyti žodžiu. Padėjėja pamokoje perskaito Ugnei užduoties sąlygą, o mokytoja leidžia jai dalį atsakymų pasakyti žodžiu. Ugnė mokosi pagal pritaikytą programą ir siekia tų pačių rezultatų kaip klasės draugai.
Dažniausios pradedančiųjų klaidos
Pirma klaida yra painioti SUP su diagnoze. Padėjėjui svarbu ne diagnozės pavadinimas, o tai, ko mokiniui reikia.
Antra klaida yra neperskaityti rekomendacijų. Padėjėjas, kuris nežino, kas parašyta pažymoje, gali padėti ne taip, kaip rekomenduoja specialistai.
Trečia klaida yra manyti, kad lygis nesikeičia. Poreikiai vertinami pakartotinai, o pagalba turi keistis kartu su mokiniu.
Svarbiausios temos išvados
Specialieji ugdymosi poreikiai apibūdina, kokios pagalbos mokiniui reikia mokantis, ir nėra diagnozė. Mokiniai skirstomi į tris grupes: negalią, sutrikimus ir mokymosi sunkumus, o poreikiai į keturis lygius: nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius. Poreikius vertina vaiko gerovės komisija ir tarnyba, o tarnybos pažymose padėjėjui svarbiausios yra rekomendacijos. Pritaikyta programa keičia mokymo būdus, o individualizuota keičia ir turinį. Kitoje temoje susipažinsime su dažniausiais raidos ir mokymosi sutrikimais ir kaip jie pasireiškia klasėje.
Savikontrolės klausimai
1. Kodėl specialieji ugdymosi poreikiai nėra tas pats, kas diagnozė?
2. Į kokias tris grupes skirstomi SUP turintys mokiniai? Pateikite po pavyzdį.
3. Kuo skiriasi mokinio, turinčio nedidelių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, pagalbos poreikis?
4. Kokias dvi pažymas išduoda tarnyba ir kuri jų dalis svarbiausia padėjėjui?
5. Kuo pritaikyta programa skiriasi nuo individualizuotos? Kaip tai keičia padėjėjo darbą pamokoje?
Visos pamokos
