Pamoka yra ta vieta, kur pedagogo padėjėjas praleidžia daugiausia laiko. Būtent čia lengviausia padaryti dažniausią klaidą: norint, kad mokiniui sektųsi, pradėti atlikti užduotis už jį. Iš šalies tai atrodo kaip pagalba, bet iš tikrųjų mokinys nieko neišmoksta ir tampa vis labiau priklausomas nuo suaugusiojo. Šioje temoje išsiaiškinsime, kaip padėti taip, kad mokinys taptų savarankiškesnis: kaip pasirengti pamokai, kokie yra pagalbos laipsniai ir kaip pagalbą palaipsniui mažinti.
Pagrindinis principas: tiek pagalbos, kiek reikia
Gera pagalba primena pastolius statant namą. Kol siena dar silpna, pastoliai ją palaiko, o kai siena sutvirtėja, juos palaipsniui nuima. Pedagogikoje tai vadinama pastolių principu. Padėjėjas suteikia tiek pagalbos, kiek mokiniui reikia dabar, ir ją mažina, kai mokinys tampa pajėgesnis.
Todėl prieš kiekvieną veiksmą verta savęs paklausti: ar mokinys galėtų tai padaryti pats, jei turėtų daugiau laiko arba mažesnę užuominą? Jei taip, pirma duokite laiko ir mažą užuominą.
Pasiruošimas prieš pamoką
Didelė dalis sėkmingos pagalbos įvyksta dar prieš pamoką. Jei įmanoma, padėjėjas iš anksto pasitaria su mokytoju:
kokia bus pamokos tema ir užduotys, kad galėtų paruošti priemones ar vaizdinę pagalbą;
kokios užduotys mokiniui pritaikytos ir kaip;
ko šiandien tikimasi iš mokinio, pavyzdžiui, kad jis pats perskaitys sąlygą ar išspręs bent du uždavinius;
kokia pagalba leidžiama, ypač per atsiskaitymus.
Padėjėjas taip pat pasirūpina, kad mokinys turėtų reikalingas priemones, žinotų, kas bus pamokoje, ir sėdėtų jam tinkamoje vietoje.
Pagalbos laipsniai
Pagalbą galima suskirstyti į laipsnius, nuo mažiausios iki didžiausios. Padėjėjas visada pradeda nuo mažiausios, kuri gali padėti.
Laukimas. Duokite mokiniui laiko pačiam pradėti ar prisiminti. Kartais užtenka keliolikos sekundžių tylos.
Netiesioginė užuomina. Bendras priminimas, pavyzdžiui: „Ką reikia daryti pirmiausia?“
Gestas ar vaizdinė užuomina. Parodyti pirštu į sąlygą, į lentelę ant suolo ar į dienos planą.
Žodinis nurodymas. Aiškiai pasakyti, ką daryti: „Perskaityk antrą sakinį.“
Pavyzdys. Parodyti, kaip atliekamas panašus, bet ne tas pats uždavinys, ir leisti mokiniui pabandyti pačiam.
Fizinė pagalba. Pavyzdžiui, padėti laikyti liniuotę ar pieštuką. Ją naudojame tik tada, kai to iš tiesų reikia ir mokinys sutinka.
Tvarka svarbi todėl, kad mokinys pripranta prie to pagalbos laipsnio, kurį gauna dažniausiai. Jei padėjėjas iš karto parodo atsakymą, mokinys išmoksta laukti, kol jam parodys.
Pagalbos mažinimas
Kai mokinys pradeda sėkmingai atlikti veiksmą su tam tikra pagalba, ją reikia palaipsniui mažinti. Pavyzdžiui, jei mokinys savaitę sėkmingai pradeda užduotį, kai padėjėjas parodo pirštu į sąlygą, kitą savaitę padėjėjas bando tik paklausti: „Ką darysi pirmiausia?“
Pagalba mažinama ir fiziškai. Padėjėjas nebūtinai turi sėdėti šalia visą pamoką. Jis gali atsitraukti, kai mokinys dirba savarankiškai, ir prieiti, kai mokiniui reikia. Taip mokinys turi galimybę dirbti pats, o klasės draugai mato jį kaip savarankišką klasės narį.
Kaip padėti skaityti ir užsirašyti
Skaitymas garsiai ir pagalba užsirašyti yra vienos dažniausių padėjėjo užduočių. Tačiau ir čia svarbu laikytis rekomendacijų.
Jei mokiniui rekomenduota skaityti užduotis garsiai, padėjėjas perskaito sąlygą, bet nepaaiškina, kaip ją spręsti, nebent tai numatyta. Jei rekomenduota padėti užsirašyti, padėjėjas gali paruošti konspekto šabloną, užrašyti pagrindinius žodžius ar leisti mokiniui padiktuoti. Svarbiausia, kad mintys būtų mokinio, o ne padėjėjo.
Pagalba per atsiskaitymus
Kontroliniai darbai, testai ir patikrinimai turi aiškias taisykles. Per juos padėjėjas teikia tik tokią pagalbą, kokia numatyta mokinio individualiame ugdymo plane ar tarnybos rekomendacijose. Pavyzdžiui, perskaityti sąlygas ar leisti daugiau laiko. Per nacionalinius patikrinimus ir egzaminus pagalba galima tik pagal pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendacijas ir nustatytą tvarką.
Padėti atsakyti, net užuomina, per atsiskaitymą reiškia, kad įvertinimas neparodys, ką mokinys iš tikrųjų moka. Tai pakenkia ir mokiniui, ir jo ugdymo planavimui.
Stebėjimas ir informacijos perdavimas
Pamokos metu padėjėjas ne tik padeda, bet ir stebi. Verta trumpai užsirašyti:
ką mokinys atliko pats, o kur prireikė pagalbos ir kokios;
kada ir po ko jam kilo sunkumų;
kas padėjo, o kas ne.
Šie trumpi užrašai po pamokos perduodami mokytojui. Jie padeda pritaikyti kitas užduotis ir parodo, ar mokinys daro pažangą.
Pavyzdys
Ketvirtokas Dovydas matematikos pamokoje sėdi prieš uždavinį ir nepradeda. Padėjėja palaukia kelias sekundes, tada tyliai paklausia: „Ką reikia surasti?“ Dovydas neatsako. Ji parodo pirštu į klausimą uždavinio pabaigoje. Dovydas perskaito jį ir pradeda skaičiuoti. Padėjėja atsitraukia ir stebi iš šalies. Po pamokos ji užrašo, kad šiandien užteko gesto, o ne žodinio nurodymo, ir pasako apie tai mokytojai.
Dažniausios pradedančiųjų klaidos
Pirma klaida yra atlikti užduotį už mokinį. Tai atrodo kaip pagalba, bet stabdo mokymąsi.
Antra klaida yra iš karto pradėti nuo didžiausios pagalbos. Mokinys neturi galimybės pabandyti pats.
Trečia klaida yra visą laiką sėdėti šalia. Nuolatinis buvimas greta trukdo mokiniui dirbti savarankiškai ir išskiria jį iš klasės.
Svarbiausios temos išvados
Pagalba pamokoje turi būti tokia, kiek mokiniui reikia, ir palaipsniui mažėti. Padėjėjas pasiruošia pamokai kartu su mokytoju, pagalbą teikia nuo mažiausio laipsnio, o per atsiskaitymus padeda tik taip, kaip numatyta rekomendacijose. Trumpi pastebėjimai apie tai, kas padėjo, padeda mokytojui planuoti tolesnį darbą. Kitoje temoje išsiaiškinsime, kaip pritaikomos užduotys, atsiskaitymai ir mokinio darbo aplinka.
Savikontrolės klausimai
1. Ką reiškia pastolių principas ir kaip jį taikytumėte pamokoje?
2. Išvardykite pagalbos laipsnius nuo mažiausio iki didžiausio. Kodėl svarbu pradėti nuo mažiausio?
3. Kaip galima palaipsniui sumažinti pagalbą mokiniui, kuris jau sėkmingai pradeda užduotis?
4. Kokia pagalba leidžiama per kontrolinį darbą ir kas tai nustato?
5. Ką verta užsirašyti pamokos metu ir kodėl tai svarbu mokytojui?
Visos pamokos
